Traditional social science research topics are boring and mundane. Few have real-world impact and even fewer challenge the status quo.

This is why we my university, along with eight other universities just launched a new international doctorate – Law, Science and Technology Joint Doctorate: Rights of the Internet of Everything (LAST-JD-RIoE). LAST-JD-RIoE is a 3-Year PhD Program funded by a research grant from the EU Marie Skłodowska-Curie Actions.

Applications are open to for international students wishing to pursue an entrepreneurial research career in Europe.

Tentative topics that I would personally encourage in the context
of the sweeping themes of the LAST-JD-RIoE
program:

• Reconciling AdTech and the GDPR- new internet
  advertising models;
• Digital content business models after the EU
  copyright reforms;
• Regulatory sandboxes for technological innovation.

In order to apply for the positions, applicants must meet the
following eligibility requirements at the deadline of this call for
applications:

• be in the first four years (full-time equivalent
  research experience) of their research careers (the four years start to count
  from the date when a researcher obtained the degree which would formally
  entitle him/her to embark on a doctorate);
• have not been awarded a doctoral degree;
• have resided or carried out their main activity
  (work, studies, etc.) outside the country of the beneficiary university for
  more than 12 months in the 3 years immediately.

What we promise – scientific freedom, honest scientific challenge and feedback, mentoring for your ideas and ambition, opportunity to interact with real-world businesses and decisionmakers, opportunities to turn your ideas into life and early-stage funding to turn your research into business if you have the ambition, and of course – comfortable office space, extensive library, vibrant city life.

The program offers a total of 15 PhD positions and you will have a possibility to visit leading research universities: University of Bologna (UNIBO), Mykolas Romeris University (MRU), University Turin (UNITO), University Luxembourg (UL), the Universitat Autònoma de Barcelona (UAB), the Universidad Politécnica de Madrid (UPM), KU Leuven (KUL), Leibniz Universität Hannover (LUH), Universität Wien (UNIVIEN).

The selected candidates will be awarded the following contract for 3 years starting from November 1, 2019: 2.370,75€ (gross) living allowance + 600€ for mobility allowance + 500€ for family allowance (if applicable) per month.

The
deadline: May 15, 2019 1:00 p.m. (Central European Summer time)

APPLY NOW for the Law,
Science and Technology Joint Doctorate: Rights of the Internet of Everything
(LAST-JD-RIoE) and spend the next 3 years pursuing your dream.

The post Opportunity for entrepreneurial PhD in Europe appeared first on Kiskis.eu.

Traditional social science research topics are boring and mundane. Few have real-world impact and even fewer challenge the status quo.

This is why we my university, along with eight other universities just launched a new international doctorate – Law, Science and Technology Joint Doctorate: Rights of the Internet of Everything (LAST-JD-RIoE). LAST-JD-RIoE is a 3-Year PhD Program funded by a research grant from the EU Marie Skłodowska-Curie Actions.

Applications are open to for international students wishing to pursue an entrepreneurial research career in Europe.

Tentative topics that I would personally encourage in the context
of the sweeping themes of the LAST-JD-RIoE
program:

• Reconciling AdTech and the GDPR- new internet
  advertising models;
• Digital content business models after the EU
  copyright reforms;
• Regulatory sandboxes for technological innovation.

In order to apply for the positions, applicants must meet the
following eligibility requirements at the deadline of this call for
applications:

• be in the first four years (full-time equivalent
  research experience) of their research careers (the four years start to count
  from the date when a researcher obtained the degree which would formally
  entitle him/her to embark on a doctorate);
• have not been awarded a doctoral degree;
• have resided or carried out their main activity
  (work, studies, etc.) outside the country of the beneficiary university for
  more than 12 months in the 3 years immediately.

What we promise – scientific freedom, honest scientific challenge and feedback, mentoring for your ideas and ambition, opportunity to interact with real-world businesses and decisionmakers, opportunities to turn your ideas into life and early-stage funding to turn your research into business if you have the ambition, and of course – comfortable office space, extensive library, vibrant city life.

The program offers a total of 15 PhD positions and you will have a possibility to visit leading research universities: University of Bologna (UNIBO), Mykolas Romeris University (MRU), University Turin (UNITO), University Luxembourg (UL), the Universitat Autònoma de Barcelona (UAB), the Universidad Politécnica de Madrid (UPM), KU Leuven (KUL), Leibniz Universität Hannover (LUH), Universität Wien (UNIVIEN).

The selected candidates will be awarded the following contract for 3 years starting from November 1, 2019: 2.370,75€ (gross) living allowance + 600€ for mobility allowance + 500€ for family allowance (if applicable) per month.

The
deadline: May 15, 2019 1:00 p.m. (Central European Summer time)

APPLY NOW for the Law,
Science and Technology Joint Doctorate: Rights of the Internet of Everything
(LAST-JD-RIoE) and spend the next 3 years pursuing your dream.

The post Opportunity for entrepreneurial PhD in Europe appeared first on Kiskis.eu.

Prisidirbę vieši asmenys
gali ploti katučių: išvengti viešumo nuo šiol bus žymiai lengviau rašo Lietuvos Rytas. Ar tikrai taip? Ar čia tiesiog nesusipratimas? Ar nežinojimas? Kadangi po
BDAR įsigaliojimo privatumo ir asmens duomenų tematika yra daug sumaišties ir
neaiškumo, būtina šiuos klausimus pakomentuoti plačiau.

Esu ne vieną kartą rašęs,
kad privatumas ir duomenų apsauga neturi būti teisės pažeidimų slėpimo įrankis.
Nepaisant to, teisės pažeidėjams nuolat norisi išvengti viešumo ir asmens
duomenų apsauga neretai pasitelkiama būtent tam. Taigi, situacija ir problema
nėra nauja.

Kontekstui priminsiu
neblaivių vairuotojų viešumo epopėją Lietuvoje, kuri skaičiuoja jau daugiau nei
dešimtmetį. Tiksliai net nežinau, kada Lietuvos policija pradėjo skelbti
didžiausių KET pažeidėjų duomenis internete, tačiau anksčiausias žinomas
„teisės šaltinis“ šia tema yra Vilniaus m. VPK viršininko 2004-04-30 nurodymas
Nr.1-N-8, kuris, išnagrinėjus administracinį teisės pažeidimą, susijusį su
transporto priemonės vairavimu neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotikų,
vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmens, ir priėmus nutarimą bei paskyrus
vairuotojui nuobaudą, nurodė jo duomenis skelbti viešai.

Vilniaus m. VPK
tinklapyje buvo sukurta speciali rubrika „Jie vairavo neblaivūs“, kurioje buvo
skelbiami mėnesio neblaivūs vairuotojai. Ne vienas pažeidėjas šmėžavo lentoje,
kol reikalai nepalietė to laikmečio garsenybių, kurių tokia „garbė“ nežavėjo ir
buvo apskųsta Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (VDAI). Pastaroji dar
2007 m. uždraudė įstatymo tarnams savo tinklalapyje talpinti neblaivių
vairuotojų duomenis. Kiek matyti iš viešos informacijos VDAI argumentai iš
esmės liko tokie patys ir 2019 m.

Viena iš garsenybių, kuri labiausiai prisidėjo prie šios policijos iniciatyvos teisinio apibrėžtumo buvo Žilvinas Žvagulis. Bent iš dalies jo dėka, reikalo ėmėsi teismai ir tuo metu taškus ant „i“ sudėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-689-08. Teismas visuomenės informavimo, auklėjamaisiais ir administracinių teisės pažeidimų prevencijos tikslais leido skelbti asmenų, kurie padarė pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, duomenis.

Teisme apginta Vilniaus
policijos lyderystė užkrėtė ir regionus, tačiau vėliau palaipsniui iniciatyva jei ne numirė, tai bent jau prigeso
– duomenis pradėta riboti, rubrika „Jie vairavo neblaivūs“ tyliai išnyko, regioninės iniciatyvos dingo ir t.t. To priežastys įvardijamos kaip didelis pažeidėjų nepasitenkinimas,
skundai ir t.t. Žinant Lietuvos viešųjų asmenų pomėgį taurelei apie jų mastą ir
svertus galima numanyti.

Pagrindinės teisės normos
susijusios su šiuo klausimu realiai nepasikeitė nuo 1995 m. kai buvo priimta ES
asmens duomenų teisinės apsaugos direktyva 95/46/EB. Taisyklės susijusios su
teisėtu interesu, interesų balansu ir visuomenės informavimu yra praktiškai
pažodžiui tokios pat ir ES Bendrajame duomenų apsaugos reglamente. Taigi, šios
taisyklės per daugiau nei du dešimtmečius jau išaiškintos, reikia tik jas tinkamai
taikyti.

Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje
byloje Nr. A-525-689-08 visiškai teisingai nustatė, kad teisės pažeidėjų
duomenų viešinimo teisinis pagrindas yra visuomenės teisėtas interesas. Asmens
duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso,
kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens
duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Tai yra
savarankiškas ir iš esmės identiškas asmens duomenų teisėto tvarkymo pagrindas
ir pagal ES direktyvos 95/46/EB 7(f) str., ir pagal 2016 m. Bendrojo asmens
duomenų teisinės apsaugos reglamento (BDAR) nuostatas – žr. BDAR 6.1(f) str.

Vardan aiškumo
pasikartosiu, asmens duomenų tvarkymui (taip pat ir viešinimui, nes viešinimas
yra vienas iš tvarkymo būdų) pagal BDAR 6.1(f) str. reikia dviejų sąlygų:

1. teisėto intereso;
2. duomenų subjekto interesai turi būti mažiau svarbūs nei teisėtas
   interesas atitinkamu būdų tvarkyti (viešinti) jo
   duomenis.

Demokratinėje visuomenėje valstybės tarnybos
viešumas ir skaidrumas yra pamatiniai principai, nuosekliai formuluojami
doktrinoje (nuo J. Bentamo iki Dž. Rolso) ir įstatymuose (pvz. LR viešojo
administravimo ir LR valstybės tarnybos įstatymuose). Visuomenė turi teisę
žinoti apie valstybės tarnų (politikų ir valstybės tarnautojų) prasižengimus ir
apie jiems reiškiamus įtarimus, kadangi tai yra pasitikėjimo politine sistema, valstybės
tarnyba ir pačia valstybe prielaida. Keista girdėti, kai valstybės tarnai
pradeda piktintis padidintu viešumu. Taip parodo savo neišprusimą, arba tiesiog
savanaudiškumą kai norima tik teisių, bet nepriimamos pareigos. Viešieji
asmenys darydami teisės pažeidimus negali sąžiningai tikėtis nuslėpti tai nuo
visuomenės.

Teisėtas interesas šiuo atveju grindžiamas
minėtais pamatiniais demokratinės valstybės principais ir realizuojamas per
visuomenės informavimo teises ir su tuo susijusias žodžio (saviraiškos) teises
ir laisves. Žiniasklaida tvarko minėtus valstybės tarnautojų asmens duomenis
būtent teisėto intereso pagrindu ir tokiam tvarkymui netaikoma didelė dalis
kitų asmens duomenų tvarkymo sąlygų, kadangi visuomenės informavimas vykdomas
pagal specialųjį įstatymą – LR visuomenės informavimo įstatymą.

Panaši situacija susiklosto ir tais atvejais,
kai teisės pažeidėjas nėra valstybės tarnas, tačiau kitaip yra viešas asmuo.
Viešam asmeniui tenka didesnės pareigos, tarp jų ir susijusios su viešumu,
kadangi tokie asmenys atlieka vaidmenį visuomenės gyvenime – politikoje,
ekonomikoje, mene, socialinėje srityje, sporte ar kitose srityse, ir tam tikra
prasme turėtų būti elgesio pavyzdžiai ar bent jau asmenybės pavyzdžiai, kurie
daro įtaką kitų visuomenės narių elgesiui. Todėl viešų asmenų daromų teisės
pažeidimų išviešinimui taip pat yra aiškus teisėtas interesas, realizuojamas per
visuomenės informavimo teises ir su tuo susijusias žodžio (saviraiškos) teises
ir laisves. Kaip ir valstybės tarnų atveju, žiniasklaida tvarko viešų asmenų
asmens duomenis būtent teisėto intereso pagrindu pagal specialųjį įstatymą – LR
visuomenės informavimo įstatymą.

Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnybos
viešumas ir skaidrumas, taip pat viešų asmenų didesnis viešumas nereiškia, kad
remiantis teisėtu interesu gali būti tvarkomi ir juo labiau viešinami bet kokie
jų asmens duomenys. Teisėto intereso pagrindas yra tinkamas tik tvarkant
duomenis tiesiogiai susijusius su politika, valstybės tarnyba arba vaidmeniu
visuomenės gyvenime. Duomenys apie teisės pažeidimus laikytini tiesiogiai
susijusiais su valstybės tarnyba, kadangi jie tiesiogiai susiję su tarnybos
reputacija, atsakomybe prieš visuomenę, viešumu ir
skaidrumu. Su valstybės tarnyba tiesiogiai susijusiais duomenimis taip pat
laikytini, pvz. pajamų ar turto duomenys. Su
valstybės tarnyba nesusiję duomenys yra, pvz. sveikatos duomenys, duomenys apie
intymų gyvenimą. Tokių duomenų viešinimas be asmens sutikimo būtų aiškiai
neproporcingas ir neatitiktų interesų balanso sąlygos.

Taigi, kai visuomenės informavimo tikslu
laikantis LR visuomenės informavimo įstatymo (specialiųjų normų), teisės
pažeidimo duomenis gauna ir tvarko (viešai skelbia) visuomenės informavimo
priemonės veikiančios pagal LR visuomenės informavimo įstatymą, ir yra
viešinami tik pagrindiniai duomenys apie valstybės tarnų ir/ar viešųjų asmenų
daromus teisės pažeidimus, laikytina, kad tam yra teisėtas interesas ir tai
atitinka BDAR 6.1(f) str. sąlygas.

Minėtoje administracinėje byloje Nr.
A-525-689-08 teismas plačiau pasisakė ir dėl interesų balanso bei proporcingumo
vertinimo tuo atveju, kai daromas šiurkštus teisės pažeidimas. Vienareikšmiškai
sutinku su teismu, kad „Kelių eismo taisyklių bei
Administracinių teisės pažeidimų kodekso pažeidimas, už kurių padarymą taikomos
vienos iš griežčiausių ATPK numatytų sankcijų, nes minimi
pažeidimai sukelia didelę ir tiesioginę grėsmę eismo dalyvių gyvybei, sveikatai
ir saugumui. Taigi nagrinėjamoje byloje vertinant vertybių pusiausvyrą, kur iš
vienos pusės yra asmens, padariusio šiurkštų administracinį teisės pažeidimą,
asmens duomenų trumpalaikis paskelbimas (pagal pareiškėjo 2004 04 30 nurodymo
Nr. 1-N-8 2 punktą duomenys skelbiami vieną mėnesį), o iš kitos pusės
grėsmės eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui prevencija, kolegija daro
išvadą, kad šiuo atveju asmens teisė į privatumą neatsveria visuomenės intereso
vykdyti šiurkščių Kelių eismo taisyklių pažeidimų prevenciją“.

Kai daromi teisės pažeidimai,
keliantys tiesioginę grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir saugumui – tai
yra žymiai didesnėms vertybėms už individualų privatumą – manau yra akivaizdus
bendravisuomeninis teisėtas interesas, nusveriantis pažeidėjo individualius privatumo
interesus. Patikslinsiu, kad bylos Nr.
A-525-689-08 atveju teismas vertybių balanso
kontekste nekalba apie teisėtą interesą. Šioje byloje taip pat tiesiogiai nebuvo
sprendžiamas ir klausimas dėl valstybės tarnautojų ar kitų viešų asmenų teisės
pažeidimų išviešinimo. Nors pati byla yra viešo asmens inicijuoto
administracinio proceso (skundo pateikto VDAI) išdava, tačiau teismo
argumentacijos tai neįtakojo, ir ji taikytina bet kurio asmens padariusio
šiurkštų teisės pažeidimą atžvilgiu.

Taigi, visuomenės informavimui apie teisės
pažeidėjų pagrindinius duomenis ir pažeidimų faktus, kai duomenis tvarko
(viešai skelbia) visuomenės informavimo priemonės veikiančios pagal LR
visuomenės informavimo įstatymą, pakanka tiesioginio BDAR 6.1(f) str. nuostatų
taikymo ir jokių naujų taisyklių kurti nereikia, jeigu tenkinama bent viena iš
šių sąlygų:

1. Teisės
   pažeidėjas yra viešas asmuo; arba
2. Kitas asmuo
   padaro šiukštų teisės pažeidimą, kuris kelia tiesioginę grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir saugumui.

Abiem įvardintais atvejais yra teisėtas
interesas viešinti su prasižengusiu asmeniu susijusių teisės pažeidimų
informaciją, ir abiem šiais atvejais skelbiant bendrą informaciją apie tokį
teisės pažeidimą ir pažeidėją asmenų interesai nėra reikšmingesni, kadangi
individualiam privatumo interesui priešpastatomos žymiai
didesnės bendrasocialinės vertybės.

Abejonės dėl teisėto intereso ir
proporcingumo viešinti teisės pažeidėjo duomenis kyla tik tuomet, jeigu būtų
viešinami duomenys apie neviešų asmenų padarytus teisės pažeidimus arba
duomenys apie nešiurkščius teisės pažeidimus.

Bendrai sprendžiant
interesų balanso ir proporcingumo klausimą teismai remiasi Konstitucinio Teismo
praktika, kuri savo ruožtu visiškai atkartoja EŽTT ir ESTT praktiką šiuo
klausimu. Konkrečiai Konstitucinis Teismas dar 2002-10-23 yra nutarime
pasisakęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus
gyvenimo neliečiamumas, kuris apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės
ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių
faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją
ir kt. Tačiau taip pat pažymėta, jog teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal
Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į
privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

1) tai daroma
įstatymu;

2) ribojimai yra
būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei
laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai
svarbius tikslus;

3) ribojimais
nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; ir

4) yra laikomasi
konstitucinio proporcingumo principo.

Pirmoji sąlyga yra siejama su aiškiu teisiniu
reguliavimu, o kitos trys yra susiję būtent su interesų balanso ir
proporcingumo klausimais.

Teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, ir
tai yra siekiamybė, tačiau teismų praktikoje ši nuostata traktuojama plačiau.
Bet koks teisėtas viešas norminio pobūdžio teisės aktas yra prilyginamas
įstatymui. Verta paminėti, kad vertinant semantiškai tiksliai pats BDAR nėra
įstatymas, nors teisiniu požiūriu tai yra net aukštesnės galios teisės aktas.
Taigi, „teisių ribojimo įstatymu“ sąlygą reikėtų suprasti kaip reikalavimą, kad
ribojimai būtų pagrįsti viešomis, objektyviomis ir oficialiomis taisyklėmis, o
ne nerašytomis, priimtomis ar sugalvotomis po fakto, arba juo labiau
subjektyviomis interpretacijomis. Minėtoje administracinėje byloje Nr.
A-525-689-08 teismas tokiomis taisyklėmis įvardijo tuo metu galiojusio LR
Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) normas (ypač normas susijusias
su administracinių teisės pažeidimų prevencija) ir Vilniaus
m. VPK viršininko 2004-04-30 nurodymo Nr.1-N-8 normas (dėl viešo duomenų skelbimo).
Pastarasis teisės aktas yra lokalus ir jo laikymas „įstatymu“ būtų gana
pritemptas, tačiau bendrąja prasme viešų, objektyvių ir oficialių
taisyklių kriterijai buvo išpildomi. Įstatymo svorio šioms specialiosioms
normoms pridėjo tai, kad jos rėmėsi pakankamai konkrečiomis blanketinėmis tuo
metu galiojusio ATPK normomis. O kokia situacija 2019 m.?

Nuo 2017 01 01 ATPK neteko galios
ir jo vietoje galioja LR Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK), o kai
kurios veikos, kurios anksčiau buvo laikomos administraciniu teisės pažeidimu, vėliau
buvo kriminalizuotos ir tapo LR Baudžiamojo kodekso (BK) objektu. Būtent
nusikaltimu tapo transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo
(281¹ str.), taip pat sugriežtintos normos dėl kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo
sukėlusio pasekmes (BK 281 str.). Ir ANK, ir BK tiesiogiai įvardintas blanketinis
tikslas yra ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus
nuo teisės pažeidimų. Kaip jau aptarta, viešumas yra viena iš sąlygų ginti
žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus. Dėl to administracinių
nusižengimų ir baudžiamosios bylos nagrinėjamos viešai, tačiau galiojančios ANK
ir BK normos vis dėlto konkrečiai nenumato įtarimų ar pažeidimų faktų viešinimo
ir, kaip minėta, numato tik labai bendrą blanketinį teisių gynimo tikslą.

Kadangi konkrečių blanketinių normų dėl visuomenės auklėjimo, pažeidimų prevencijos nei ANK, nei BK nėra, taigi nėra ir aiškaus teisėto intereso duomenų viešinimui. Tokių normų nėra ir specialiosiose taisyklėse reglamentuojančiuose visuomenės informavimą – LR visuomenės informavimo įstatyme. Teisinis pagrindas ir teisėtas interesas galėtų būti, jeigu jie būtų aiškiai reglamentuoti teisės aktuose, kurie nustato pačias elgesio taisykles. Pvz. kelių eismo taisyklių pažeidimų viešinimas galėtų būti reglamentuotas pačiose Kelių eismo taisyklėse ar dar geriau LR saugaus eismo automobilių keliais įstatyme. Reglamentavimo lokaliais policijos teisės aktais reikėtų vengti, kadangi pats tokių aktų priėmimas neatitinka viešumo kriterijaus (jie nesvarstomi su visuomene, visuomenė nedalyvauja jų priėmime ir negali jų įtakoti). Be to, policija neturi teisės priimti specialiųjų normų detalizuojančių BDAR taisykles. Kol nėra specialių taisyklių, manytina, kad nėra teisėto intereso ir pagrindo viešinti teisės pažeidėjo duomenų, jei būtų viešinami duomenys apie neviešų asmenų padarytus teisės pažeidimus arba duomenys apie nešiurkščius teisės pažeidimus. Apibendrinant, visą komentarą – dar kartą pabrėšiu – privatumas ir asmens duomenų teisinė apsauga nėra ir negali būti pagrindas prisidirbusiems viešiems asmenims ir šiurkščiai teisę pažeidusiems asmenims pasislėpti nuo visuomenės teisės apie tai žinoti. Visuomenės teisė žinoti gali ir turi būti realizuota pagal BDAR 6.1(f) str. nuostatas ir esamas LR visuomenės informavimo įstatymo normas, ir jokių papildomų taisyklių ši situacija nereikalauja.

Šiame tinklaraštyje talpinu ir kitą informaciją apie intelektinę nuosavybę, privatumą, asmens duomenis ir kt. Jei reikia racionalaus ir nesavanaudiško patarimo, visuomet galite kreiptis.

The post Teisės pažeidėjų asmens duomenų viešinimas – ar svarbesni visuomenės, ar pažeidėjų interesai? appeared first on Kiskis.eu.

Prisidirbę vieši asmenys
gali ploti katučių: išvengti viešumo nuo šiol bus žymiai lengviau rašo Lietuvos Rytas. Ar tikrai taip? Ar čia tiesiog nesusipratimas? Ar nežinojimas? Kadangi po
BDAR įsigaliojimo privatumo ir asmens duomenų tematika yra daug sumaišties ir
neaiškumo, būtina šiuos klausimus pakomentuoti plačiau.

Esu ne vieną kartą rašęs,
kad privatumas ir duomenų apsauga neturi būti teisės pažeidimų slėpimo įrankis.
Nepaisant to, teisės pažeidėjams nuolat norisi išvengti viešumo ir asmens
duomenų apsauga neretai pasitelkiama būtent tam. Taigi, situacija ir problema
nėra nauja.

Kontekstui priminsiu
neblaivių vairuotojų viešumo epopėją Lietuvoje, kuri skaičiuoja jau daugiau nei
dešimtmetį. Tiksliai net nežinau, kada Lietuvos policija pradėjo skelbti
didžiausių KET pažeidėjų duomenis internete, tačiau anksčiausias žinomas
„teisės šaltinis“ šia tema yra Vilniaus m. VPK viršininko 2004-04-30 nurodymas
Nr.1-N-8, kuris, išnagrinėjus administracinį teisės pažeidimą, susijusį su
transporto priemonės vairavimu neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotikų,
vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmens, ir priėmus nutarimą bei paskyrus
vairuotojui nuobaudą, nurodė jo duomenis skelbti viešai.

Vilniaus m. VPK
tinklapyje buvo sukurta speciali rubrika „Jie vairavo neblaivūs“, kurioje buvo
skelbiami mėnesio neblaivūs vairuotojai. Ne vienas pažeidėjas šmėžavo lentoje,
kol reikalai nepalietė to laikmečio garsenybių, kurių tokia „garbė“ nežavėjo ir
buvo apskųsta Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (VDAI). Pastaroji dar
2007 m. uždraudė įstatymo tarnams savo tinklalapyje talpinti neblaivių
vairuotojų duomenis. Kiek matyti iš viešos informacijos VDAI argumentai iš
esmės liko tokie patys ir 2019 m.

Viena iš garsenybių, kuri labiausiai prisidėjo prie šios policijos iniciatyvos teisinio apibrėžtumo buvo Žilvinas Žvagulis. Bent iš dalies jo dėka, reikalo ėmėsi teismai ir tuo metu taškus ant „i“ sudėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-689-08. Teismas visuomenės informavimo, auklėjamaisiais ir administracinių teisės pažeidimų prevencijos tikslais leido skelbti asmenų, kurie padarė pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, duomenis.

Teisme apginta Vilniaus
policijos lyderystė užkrėtė ir regionus, tačiau vėliau palaipsniui iniciatyva jei ne numirė, tai bent jau prigeso
– duomenis pradėta riboti, rubrika „Jie vairavo neblaivūs“ tyliai išnyko, regioninės iniciatyvos dingo ir t.t. To priežastys įvardijamos kaip didelis pažeidėjų nepasitenkinimas,
skundai ir t.t. Žinant Lietuvos viešųjų asmenų pomėgį taurelei apie jų mastą ir
svertus galima numanyti.

Pagrindinės teisės normos
susijusios su šiuo klausimu realiai nepasikeitė nuo 1995 m. kai buvo priimta ES
asmens duomenų teisinės apsaugos direktyva 95/46/EB. Taisyklės susijusios su
teisėtu interesu, interesų balansu ir visuomenės informavimu yra praktiškai
pažodžiui tokios pat ir ES Bendrajame duomenų apsaugos reglamente. Taigi, šios
taisyklės per daugiau nei du dešimtmečius jau išaiškintos, reikia tik jas tinkamai
taikyti.

Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje
byloje Nr. A-525-689-08 visiškai teisingai nustatė, kad teisės pažeidėjų
duomenų viešinimo teisinis pagrindas yra visuomenės teisėtas interesas. Asmens
duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso,
kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens
duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Tai yra
savarankiškas ir iš esmės identiškas asmens duomenų teisėto tvarkymo pagrindas
ir pagal ES direktyvos 95/46/EB 7(f) str., ir pagal 2016 m. Bendrojo asmens
duomenų teisinės apsaugos reglamento (BDAR) nuostatas – žr. BDAR 6.1(f) str.

Vardan aiškumo
pasikartosiu, asmens duomenų tvarkymui (taip pat ir viešinimui, nes viešinimas
yra vienas iš tvarkymo būdų) pagal BDAR 6.1(f) str. reikia dviejų sąlygų:

1. teisėto intereso;
2. duomenų subjekto interesai turi būti mažiau svarbūs nei teisėtas
   interesas atitinkamu būdų tvarkyti (viešinti) jo
   duomenis.

Demokratinėje visuomenėje valstybės tarnybos
viešumas ir skaidrumas yra pamatiniai principai, nuosekliai formuluojami
doktrinoje (nuo J. Bentamo iki Dž. Rolso) ir įstatymuose (pvz. LR viešojo
administravimo ir LR valstybės tarnybos įstatymuose). Visuomenė turi teisę
žinoti apie valstybės tarnų (politikų ir valstybės tarnautojų) prasižengimus ir
apie jiems reiškiamus įtarimus, kadangi tai yra pasitikėjimo politine sistema, valstybės
tarnyba ir pačia valstybe prielaida. Keista girdėti, kai valstybės tarnai
pradeda piktintis padidintu viešumu. Taip parodo savo neišprusimą, arba tiesiog
savanaudiškumą kai norima tik teisių, bet nepriimamos pareigos. Viešieji
asmenys darydami teisės pažeidimus negali sąžiningai tikėtis nuslėpti tai nuo
visuomenės.

Teisėtas interesas šiuo atveju grindžiamas
minėtais pamatiniais demokratinės valstybės principais ir realizuojamas per
visuomenės informavimo teises ir su tuo susijusias žodžio (saviraiškos) teises
ir laisves. Žiniasklaida tvarko minėtus valstybės tarnautojų asmens duomenis
būtent teisėto intereso pagrindu ir tokiam tvarkymui netaikoma didelė dalis
kitų asmens duomenų tvarkymo sąlygų, kadangi visuomenės informavimas vykdomas
pagal specialųjį įstatymą – LR visuomenės informavimo įstatymą.

Panaši situacija susiklosto ir tais atvejais,
kai teisės pažeidėjas nėra valstybės tarnas, tačiau kitaip yra viešas asmuo.
Viešam asmeniui tenka didesnės pareigos, tarp jų ir susijusios su viešumu,
kadangi tokie asmenys atlieka vaidmenį visuomenės gyvenime – politikoje,
ekonomikoje, mene, socialinėje srityje, sporte ar kitose srityse, ir tam tikra
prasme turėtų būti elgesio pavyzdžiai ar bent jau asmenybės pavyzdžiai, kurie
daro įtaką kitų visuomenės narių elgesiui. Todėl viešų asmenų daromų teisės
pažeidimų išviešinimui taip pat yra aiškus teisėtas interesas, realizuojamas per
visuomenės informavimo teises ir su tuo susijusias žodžio (saviraiškos) teises
ir laisves. Kaip ir valstybės tarnų atveju, žiniasklaida tvarko viešų asmenų
asmens duomenis būtent teisėto intereso pagrindu pagal specialųjį įstatymą – LR
visuomenės informavimo įstatymą.

Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnybos
viešumas ir skaidrumas, taip pat viešų asmenų didesnis viešumas nereiškia, kad
remiantis teisėtu interesu gali būti tvarkomi ir juo labiau viešinami bet kokie
jų asmens duomenys. Teisėto intereso pagrindas yra tinkamas tik tvarkant
duomenis tiesiogiai susijusius su politika, valstybės tarnyba arba vaidmeniu
visuomenės gyvenime. Duomenys apie teisės pažeidimus laikytini tiesiogiai
susijusiais su valstybės tarnyba, kadangi jie tiesiogiai susiję su tarnybos
reputacija, atsakomybe prieš visuomenę, viešumu ir
skaidrumu. Su valstybės tarnyba tiesiogiai susijusiais duomenimis taip pat
laikytini, pvz. pajamų ar turto duomenys. Su
valstybės tarnyba nesusiję duomenys yra, pvz. sveikatos duomenys, duomenys apie
intymų gyvenimą. Tokių duomenų viešinimas be asmens sutikimo būtų aiškiai
neproporcingas ir neatitiktų interesų balanso sąlygos.

Taigi, kai visuomenės informavimo tikslu
laikantis LR visuomenės informavimo įstatymo (specialiųjų normų), teisės
pažeidimo duomenis gauna ir tvarko (viešai skelbia) visuomenės informavimo
priemonės veikiančios pagal LR visuomenės informavimo įstatymą, ir yra
viešinami tik pagrindiniai duomenys apie valstybės tarnų ir/ar viešųjų asmenų
daromus teisės pažeidimus, laikytina, kad tam yra teisėtas interesas ir tai
atitinka BDAR 6.1(f) str. sąlygas.

Minėtoje administracinėje byloje Nr.
A-525-689-08 teismas plačiau pasisakė ir dėl interesų balanso bei proporcingumo
vertinimo tuo atveju, kai daromas šiurkštus teisės pažeidimas. Vienareikšmiškai
sutinku su teismu, kad „Kelių eismo taisyklių bei
Administracinių teisės pažeidimų kodekso pažeidimas, už kurių padarymą taikomos
vienos iš griežčiausių ATPK numatytų sankcijų, nes minimi
pažeidimai sukelia didelę ir tiesioginę grėsmę eismo dalyvių gyvybei, sveikatai
ir saugumui. Taigi nagrinėjamoje byloje vertinant vertybių pusiausvyrą, kur iš
vienos pusės yra asmens, padariusio šiurkštų administracinį teisės pažeidimą,
asmens duomenų trumpalaikis paskelbimas (pagal pareiškėjo 2004 04 30 nurodymo
Nr. 1-N-8 2 punktą duomenys skelbiami vieną mėnesį), o iš kitos pusės
grėsmės eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui prevencija, kolegija daro
išvadą, kad šiuo atveju asmens teisė į privatumą neatsveria visuomenės intereso
vykdyti šiurkščių Kelių eismo taisyklių pažeidimų prevenciją“.

Kai daromi teisės pažeidimai,
keliantys tiesioginę grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir saugumui – tai
yra žymiai didesnėms vertybėms už individualų privatumą – manau yra akivaizdus
bendravisuomeninis teisėtas interesas, nusveriantis pažeidėjo individualius privatumo
interesus. Patikslinsiu, kad bylos Nr.
A-525-689-08 atveju teismas vertybių balanso
kontekste nekalba apie teisėtą interesą. Šioje byloje taip pat tiesiogiai nebuvo
sprendžiamas ir klausimas dėl valstybės tarnautojų ar kitų viešų asmenų teisės
pažeidimų išviešinimo. Nors pati byla yra viešo asmens inicijuoto
administracinio proceso (skundo pateikto VDAI) išdava, tačiau teismo
argumentacijos tai neįtakojo, ir ji taikytina bet kurio asmens padariusio
šiurkštų teisės pažeidimą atžvilgiu.

Taigi, visuomenės informavimui apie teisės
pažeidėjų pagrindinius duomenis ir pažeidimų faktus, kai duomenis tvarko
(viešai skelbia) visuomenės informavimo priemonės veikiančios pagal LR
visuomenės informavimo įstatymą, pakanka tiesioginio BDAR 6.1(f) str. nuostatų
taikymo ir jokių naujų taisyklių kurti nereikia, jeigu tenkinama bent viena iš
šių sąlygų:

1. Teisės
   pažeidėjas yra viešas asmuo; arba
2. Kitas asmuo
   padaro šiukštų teisės pažeidimą, kuris kelia tiesioginę grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir saugumui.

Abiem įvardintais atvejais yra teisėtas
interesas viešinti su prasižengusiu asmeniu susijusių teisės pažeidimų
informaciją, ir abiem šiais atvejais skelbiant bendrą informaciją apie tokį
teisės pažeidimą ir pažeidėją asmenų interesai nėra reikšmingesni, kadangi
individualiam privatumo interesui priešpastatomos žymiai
didesnės bendrasocialinės vertybės.

Abejonės dėl teisėto intereso ir
proporcingumo viešinti teisės pažeidėjo duomenis kyla tik tuomet, jeigu būtų
viešinami duomenys apie neviešų asmenų padarytus teisės pažeidimus arba
duomenys apie nešiurkščius teisės pažeidimus.

Bendrai sprendžiant
interesų balanso ir proporcingumo klausimą teismai remiasi Konstitucinio Teismo
praktika, kuri savo ruožtu visiškai atkartoja EŽTT ir ESTT praktiką šiuo
klausimu. Konkrečiai Konstitucinis Teismas dar 2002-10-23 yra nutarime
pasisakęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus
gyvenimo neliečiamumas, kuris apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės
ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių
faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją
ir kt. Tačiau taip pat pažymėta, jog teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal
Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į
privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

1) tai daroma
įstatymu;

2) ribojimai yra
būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei
laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai
svarbius tikslus;

3) ribojimais
nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; ir

4) yra laikomasi
konstitucinio proporcingumo principo.

Pirmoji sąlyga yra siejama su aiškiu teisiniu
reguliavimu, o kitos trys yra susiję būtent su interesų balanso ir
proporcingumo klausimais.

Teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, ir
tai yra siekiamybė, tačiau teismų praktikoje ši nuostata traktuojama plačiau.
Bet koks teisėtas viešas norminio pobūdžio teisės aktas yra prilyginamas
įstatymui. Verta paminėti, kad vertinant semantiškai tiksliai pats BDAR nėra
įstatymas, nors teisiniu požiūriu tai yra net aukštesnės galios teisės aktas.
Taigi, „teisių ribojimo įstatymu“ sąlygą reikėtų suprasti kaip reikalavimą, kad
ribojimai būtų pagrįsti viešomis, objektyviomis ir oficialiomis taisyklėmis, o
ne nerašytomis, priimtomis ar sugalvotomis po fakto, arba juo labiau
subjektyviomis interpretacijomis. Minėtoje administracinėje byloje Nr.
A-525-689-08 teismas tokiomis taisyklėmis įvardijo tuo metu galiojusio LR
Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) normas (ypač normas susijusias
su administracinių teisės pažeidimų prevencija) ir Vilniaus
m. VPK viršininko 2004-04-30 nurodymo Nr.1-N-8 normas (dėl viešo duomenų skelbimo).
Pastarasis teisės aktas yra lokalus ir jo laikymas „įstatymu“ būtų gana
pritemptas, tačiau bendrąja prasme viešų, objektyvių ir oficialių
taisyklių kriterijai buvo išpildomi. Įstatymo svorio šioms specialiosioms
normoms pridėjo tai, kad jos rėmėsi pakankamai konkrečiomis blanketinėmis tuo
metu galiojusio ATPK normomis. O kokia situacija 2019 m.?

Nuo 2017 01 01 ATPK neteko galios
ir jo vietoje galioja LR Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK), o kai
kurios veikos, kurios anksčiau buvo laikomos administraciniu teisės pažeidimu, vėliau
buvo kriminalizuotos ir tapo LR Baudžiamojo kodekso (BK) objektu. Būtent
nusikaltimu tapo transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo
(281¹ str.), taip pat sugriežtintos normos dėl kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo
sukėlusio pasekmes (BK 281 str.). Ir ANK, ir BK tiesiogiai įvardintas blanketinis
tikslas yra ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus
nuo teisės pažeidimų. Kaip jau aptarta, viešumas yra viena iš sąlygų ginti
žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus. Dėl to administracinių
nusižengimų ir baudžiamosios bylos nagrinėjamos viešai, tačiau galiojančios ANK
ir BK normos vis dėlto konkrečiai nenumato įtarimų ar pažeidimų faktų viešinimo
ir, kaip minėta, numato tik labai bendrą blanketinį teisių gynimo tikslą.

Kadangi konkrečių blanketinių normų dėl visuomenės auklėjimo, pažeidimų prevencijos nei ANK, nei BK nėra, taigi nėra ir aiškaus teisėto intereso duomenų viešinimui. Tokių normų nėra ir specialiosiose taisyklėse reglamentuojančiuose visuomenės informavimą – LR visuomenės informavimo įstatyme. Teisinis pagrindas ir teisėtas interesas galėtų būti, jeigu jie būtų aiškiai reglamentuoti teisės aktuose, kurie nustato pačias elgesio taisykles. Pvz. kelių eismo taisyklių pažeidimų viešinimas galėtų būti reglamentuotas pačiose Kelių eismo taisyklėse ar dar geriau LR saugaus eismo automobilių keliais įstatyme. Reglamentavimo lokaliais policijos teisės aktais reikėtų vengti, kadangi pats tokių aktų priėmimas neatitinka viešumo kriterijaus (jie nesvarstomi su visuomene, visuomenė nedalyvauja jų priėmime ir negali jų įtakoti). Be to, policija neturi teisės priimti specialiųjų normų detalizuojančių BDAR taisykles. Kol nėra specialių taisyklių, manytina, kad nėra teisėto intereso ir pagrindo viešinti teisės pažeidėjo duomenų, jei būtų viešinami duomenys apie neviešų asmenų padarytus teisės pažeidimus arba duomenys apie nešiurkščius teisės pažeidimus. Apibendrinant, visą komentarą – dar kartą pabrėšiu – privatumas ir asmens duomenų teisinė apsauga nėra ir negali būti pagrindas prisidirbusiems viešiems asmenims ir šiurkščiai teisę pažeidusiems asmenims pasislėpti nuo visuomenės teisės apie tai žinoti. Visuomenės teisė žinoti gali ir turi būti realizuota pagal BDAR 6.1(f) str. nuostatas ir esamas LR visuomenės informavimo įstatymo normas, ir jokių papildomų taisyklių ši situacija nereikalauja.

Šiame tinklaraštyje talpinu ir kitą informaciją apie intelektinę nuosavybę, privatumą, asmens duomenis ir kt. Jei reikia racionalaus ir nesavanaudiško patarimo, visuomet galite kreiptis.

The post Teisės pažeidėjų asmens duomenų viešinimas – ar svarbesni visuomenės, ar pažeidėjų interesai? appeared first on Kiskis.eu.

The EU copyright reform needs just one last approval by the European Parliament. It is bulldozer driven by the copyright incumbents and euro-bureaucrats serving them, who are determined to make it happen at all costs. Although days remain to the current term of the European institutions, the EU copyright reform is fast-tracked for the final vote of the European Parliament on March 26, 2019. Official European Parliament accounts trumpet the new dawn already, despite the votes yet to be cast!

To name this reform a copyright reform is a
shame to the real authors and the public. The authentic name would be the
rescue package of digital losers at the expense of European creativity and
consumers. European creativity and digital economy will be happily crushed for
the sake of profit of the incumbent copyright landlords.

To recap the key critical points of the EU
copyright reform:

Article 3 brings further marginalization of
copyright exceptions, which are already minimal in Europe; it introduces
restrictions on access to copyrighted content (data) if you are an ordinary
citizen or entrepreneur.

Article 11 is yet another expansion of copyright
for the protection of digital press publications granted to publishers (but not
to authors!) for a period of 20 years and with a warranty of “fair
remuneration”. In other words, it means the introduction of the new levy
or tax to appease the copyright landlords.

Article 13 legalizes censorship to ensure that
we – consumers – do not enter into the domain of copyright landlords even
inadvertently.

Most of these copyright landlords tended by the
reform happen to be digital losers – such as the recording industry, old school
media and publishers, a swamp of collective management associations and other
intermediaries who are stuck in the 20th century but are trying to maintain their
income at any cost. Analog dinosaurs in the digital world don’t want to change
and refuse to go.

There is no doubt that the copyright system,
like the entire intellectual property system, is in crisis. It was never
designed to regulate the digital content. It needs reform, but the reformers
have to ascertain the purpose of the system first. The purpose of the classical
intellectual property systems (i.e. the reason why it is accepted worldwide as
a tool for promoting creativity / innovation) is that it only rewards
creativity that meets a demand on the free market. Copyright does not guarantee
a financial reward – if your work is crappy and worthless, hold on to your
copyright, but we are not paying for it.

All problems begin when the copyright holders
start to regulate themselves (especially the intermediaries that represent
them), and the pursuit of reward driven purely by greed rather than creativity
begins. Why do they need the unpredictable free market and capricious consumers,
if they can claim “fair compensation” for just holding on to their copyright?!
Just disguise greed with fancy slogans like “value gap” and pretend to care for
the poor authors.

In this way, the European copyright has
gradually become a fundamentally Soviet-style scheme for the absorption (or at
best redistribution) of taxpayers’ money. The result is the stagnation of
creativity and content businesses in
Europe. Countries where copyright policy is unhindered by Soviet inclinations –
the US and some Asian countries – are increasingly overtaking Europe on the digital
economy.

Unlike many Europeans, I had experienced the
Soviet copyright first-hand. For the uninitiated the Soviet copyright is
characterized by:

• Expropriation
  of economic copyright, in the name of the authors.
• Forced
  collectivism – the rights of an individual author to make business decisions on
  key uses are taken away.
• Funding
  by taxpayers, not by actual users of copyrighted content.
• Focus
  on redistribution rather than on royalties for a particular use.
• Financial
  rewards and privileges for authors are detached from the market value.
• Compensation
  claims are not based on the specific uses of copyrightable content, but on mere
  possibility to access the creative content – in Soviet Union we were prescribed
  to purchase certain carefully selected copyright works.

Soviet copyright policy is also characterized by:

• Stagnation
  – not looking for new ways to commercialize creativity, but aims to maintain
  incumbent system at all costs.
• Prohibitions
  and restrictions – e.g. copyright exceptions (uses, which do not need permission
  from the rightholders) are reduced to a strictly limited list, everything that
  is not on the list is a copyright infringement.
• No
  transparency and lack of accountability – who cares who actually gets the
  money, right?
• Ideological
  fundamentalism – if you are not for the system, you are an enemy – anti-author
  and pirate.

In small countries, such as Lithuania, additional
distortions are also common – for example the rights to works financed from the
public resources are fully appropriated by the intermediaries. Public funding
for the creativity (movies, books, works of art) is treated as a property, not
as an investment. Have you seen an investor who would give up all rights to an
investment and would not expect any return? This is a definition of charity,
but purpose of charity is to help those in a real need and not to enrich
someone. I am not suggesting that the taxpayers shall be entitled to use publicly
funded works for free, but public funding shall serve public interests instead
of resulting in exclusively private copyright, which benefits the holders only.
For example, part of the profit from a work, financed by public funds shall be repurposed
for the support of new content.

The copyright swamp is absolutely uninterested
in the new creativity, because it first of all means competition for
themselves. Copyright swamp is only interested in money, or, better still, more
of it under a “fair compensation” pretence.

This is what is happening in the EU disguised as a copyright reform for the last 20 years.

What can we do to restore the authenticity of copyright
in Europe, and to promote new creativity and the digital economy? Here are my
suggestions:

• Copyright
  requires a real reform, which must be shaped not by the analogue generation. In
  too many countries the copyright regulators are from the swamp or cosy with it.
  People hostile to the digital technologies cannot be in charge of regulating
  digital economy.
• Copyright
  policy must be shaped by all actors of the digital content economy, not just outgoing
  rightholders/intermediaries who have failed to adapt to the digital economy –
  digital losers.
• The
  voice of the next generation (digital content) creators and consumers-creators
  must be taken into account.

Specific and urgent reforms that are needed the
most:

• Recognition
  that each of us is both a digital content creator and a digital content user
  shall be at the heart of the reform.
• Nothing
  is created on a void, therefore real and sweeping copyright exceptions have to
  be restored.
• Limiting
  of the non-commercial exceptions shall only be allowed in exchange for lesser
  copyright protection.
• Individual
  rights management must be enabled.
• Geoblocking
  and other artificial barriers to digital use must be banned.
• Predatory
  content commercialization practices (e.g. monopolistic and not transparent practices)
  must be restricted.
• Consumer
  and taxpayer funded handouts (fair compensation) to the intermediaries must be
  eliminated; these may be replaced with statutory royalties focused on specific
  uses and awarded to the original creators only.
• The
  copyright system must stop the privileges of the intermediaries, i.e.
  intermediaries should not have additional rights and safeguards simply because
  their business object is copyrighted content. Priority must return to authors
  and new creation.

There is no doubt that the creative economy
faces challenges in the context of digital transformation (such as piracy), as
well as social problems (such as the decline of old business models and
resulting social security problems for the older generation authors), but these
problems are largely unrelated to copyright. There are other tools to address
these challenges, and they shall be addressed not at the expense of new creativity.

A lot of content, especially cultural one that
the mass consumers cannot appreciate is already supported by both public and
private resources – scholarships, bonuses, grants, etc., as it was for hundreds
of years before copyright has arrived. For once, digital content entrepreneurs
are also coming up with new solutions. For example, film and book piracy is
solved by the dynamic content (transforming the user, the reader into an
actor). Copying of the dynamic content becomes meaningless, since the copy
eliminates user participation.

Social challenges may be addressed in other
ways, such as re-education, targeted grants and social guarantees for content
creators, etc. It is important that these tools are not abused and choked by
the copyright swamp (they must be strictly separated from the rightholder bias,
collective administration, etc.).

Although these copyright issues seem complex,
distant and unrelated to everyday life, in the digital consumer-creator economy
they affect all of us, and especially the younger generation. If history
teaches anything – the Soviet copyright and larger economy succumbed to the
market forces in a violent way. For the sake of creativity and digital future –
wake up Europe!

The post EUROPEAN CREATIVITY AND DIGITAL ECONOMY ARE DROWNING IN A COPYRIGHT SWAMP appeared first on Kiskis.eu.

The EU copyright reform needs just one last approval by the European Parliament. It is bulldozer driven by the copyright incumbents and euro-bureaucrats serving them, who are determined to make it happen at all costs. Although days remain to the current term of the European institutions, the EU copyright reform is fast-tracked for the final vote of the European Parliament on March 26, 2019. Official European Parliament accounts trumpet the new dawn already, despite the votes yet to be cast!

To name this reform a copyright reform is a
shame to the real authors and the public. The authentic name would be the
rescue package of digital losers at the expense of European creativity and
consumers. European creativity and digital economy will be happily crushed for
the sake of profit of the incumbent copyright landlords.

To recap the key critical points of the EU
copyright reform:

Article 3 brings further marginalization of
copyright exceptions, which are already minimal in Europe; it introduces
restrictions on access to copyrighted content (data) if you are an ordinary
citizen or entrepreneur.

Article 11 is yet another expansion of copyright
for the protection of digital press publications granted to publishers (but not
to authors!) for a period of 20 years and with a warranty of „fair
remuneration“. In other words, it means the introduction of the new levy
or tax to appease the copyright landlords.

Article 13 legalizes censorship to ensure that
we – consumers – do not enter into the domain of copyright landlords even
inadvertently.

Most of these copyright landlords tended by the
reform happen to be digital losers – such as the recording industry, old school
media and publishers, a swamp of collective management associations and other
intermediaries who are stuck in the 20th century but are trying to maintain their
income at any cost. Analog dinosaurs in the digital world don’t want to change
and refuse to go.

There is no doubt that the copyright system,
like the entire intellectual property system, is in crisis. It was never
designed to regulate the digital content. It needs reform, but the reformers
have to ascertain the purpose of the system first. The purpose of the classical
intellectual property systems (i.e. the reason why it is accepted worldwide as
a tool for promoting creativity / innovation) is that it only rewards
creativity that meets a demand on the free market. Copyright does not guarantee
a financial reward – if your work is crappy and worthless, hold on to your
copyright, but we are not paying for it.

All problems begin when the copyright holders
start to regulate themselves (especially the intermediaries that represent
them), and the pursuit of reward driven purely by greed rather than creativity
begins. Why do they need the unpredictable free market and capricious consumers,
if they can claim „fair compensation“ for just holding on to their copyright?!
Just disguise greed with fancy slogans like “value gap” and pretend to care for
the poor authors.

In this way, the European copyright has
gradually become a fundamentally Soviet-style scheme for the absorption (or at
best redistribution) of taxpayers’ money. The result is the stagnation of
creativity and content businesses in
Europe. Countries where copyright policy is unhindered by Soviet inclinations –
the US and some Asian countries – are increasingly overtaking Europe on the digital
economy.

Unlike many Europeans, I had experienced the
Soviet copyright first-hand. For the uninitiated the Soviet copyright is
characterized by:

• Expropriation
  of economic copyright, in the name of the authors.
• Forced
  collectivism – the rights of an individual author to make business decisions on
  key uses are taken away.
• Funding
  by taxpayers, not by actual users of copyrighted content.
• Focus
  on redistribution rather than on royalties for a particular use.
• Financial
  rewards and privileges for authors are detached from the market value.
• Compensation
  claims are not based on the specific uses of copyrightable content, but on mere
  possibility to access the creative content – in Soviet Union we were prescribed
  to purchase certain carefully selected copyright works.

Soviet copyright policy is also characterized by:

• Stagnation
  – not looking for new ways to commercialize creativity, but aims to maintain
  incumbent system at all costs.
• Prohibitions
  and restrictions – e.g. copyright exceptions (uses, which do not need permission
  from the rightholders) are reduced to a strictly limited list, everything that
  is not on the list is a copyright infringement.
• No
  transparency and lack of accountability – who cares who actually gets the
  money, right?
• Ideological
  fundamentalism – if you are not for the system, you are an enemy – anti-author
  and pirate.

In small countries, such as Lithuania, additional
distortions are also common – for example the rights to works financed from the
public resources are fully appropriated by the intermediaries. Public funding
for the creativity (movies, books, works of art) is treated as a property, not
as an investment. Have you seen an investor who would give up all rights to an
investment and would not expect any return? This is a definition of charity,
but purpose of charity is to help those in a real need and not to enrich
someone. I am not suggesting that the taxpayers shall be entitled to use publicly
funded works for free, but public funding shall serve public interests instead
of resulting in exclusively private copyright, which benefits the holders only.
For example, part of the profit from a work, financed by public funds shall be repurposed
for the support of new content.

The copyright swamp is absolutely uninterested
in the new creativity, because it first of all means competition for
themselves. Copyright swamp is only interested in money, or, better still, more
of it under a „fair compensation“ pretence.

This is what is happening in the EU disguised as a copyright reform for the last 20 years.

What can we do to restore the authenticity of copyright
in Europe, and to promote new creativity and the digital economy? Here are my
suggestions:

• Copyright
  requires a real reform, which must be shaped not by the analogue generation. In
  too many countries the copyright regulators are from the swamp or cosy with it.
  People hostile to the digital technologies cannot be in charge of regulating
  digital economy.
• Copyright
  policy must be shaped by all actors of the digital content economy, not just outgoing
  rightholders/intermediaries who have failed to adapt to the digital economy –
  digital losers.
• The
  voice of the next generation (digital content) creators and consumers-creators
  must be taken into account.

Specific and urgent reforms that are needed the
most:

• Recognition
  that each of us is both a digital content creator and a digital content user
  shall be at the heart of the reform.
• Nothing
  is created on a void, therefore real and sweeping copyright exceptions have to
  be restored.
• Limiting
  of the non-commercial exceptions shall only be allowed in exchange for lesser
  copyright protection.
• Individual
  rights management must be enabled.
• Geoblocking
  and other artificial barriers to digital use must be banned.
• Predatory
  content commercialization practices (e.g. monopolistic and not transparent practices)
  must be restricted.
• Consumer
  and taxpayer funded handouts (fair compensation) to the intermediaries must be
  eliminated; these may be replaced with statutory royalties focused on specific
  uses and awarded to the original creators only.
• The
  copyright system must stop the privileges of the intermediaries, i.e.
  intermediaries should not have additional rights and safeguards simply because
  their business object is copyrighted content. Priority must return to authors
  and new creation.

There is no doubt that the creative economy
faces challenges in the context of digital transformation (such as piracy), as
well as social problems (such as the decline of old business models and
resulting social security problems for the older generation authors), but these
problems are largely unrelated to copyright. There are other tools to address
these challenges, and they shall be addressed not at the expense of new creativity.

A lot of content, especially cultural one that
the mass consumers cannot appreciate is already supported by both public and
private resources – scholarships, bonuses, grants, etc., as it was for hundreds
of years before copyright has arrived. For once, digital content entrepreneurs
are also coming up with new solutions. For example, film and book piracy is
solved by the dynamic content (transforming the user, the reader into an
actor). Copying of the dynamic content becomes meaningless, since the copy
eliminates user participation.

Social challenges may be addressed in other
ways, such as re-education, targeted grants and social guarantees for content
creators, etc. It is important that these tools are not abused and choked by
the copyright swamp (they must be strictly separated from the rightholder bias,
collective administration, etc.).

Although these copyright issues seem complex,
distant and unrelated to everyday life, in the digital consumer-creator economy
they affect all of us, and especially the younger generation. If history
teaches anything – the Soviet copyright and larger economy succumbed to the
market forces in a violent way. For the sake of creativity and digital future –
wake up Europe!

The post EUROPEAN CREATIVITY AND DIGITAL ECONOMY ARE DROWNING IN A COPYRIGHT SWAMP appeared first on Kiskis.eu.

Anksčiau esu rašęs apie ES autorių teisių reformą, kuri po demokratijos parodija virtusių trišalių derybų keitėsi minimaliai. Reforma toliau buldozeriu stumiama baigiančių savo kadenciją eurobiurokratų ir dėl jos Europos Parlamentas galutinai balsuos 2019 m. kovo 26 d.

Pats šios
reformos vadinimas autorių teisių reforma yra tikrų autorių ir visuomenės
kvailinimas. Teisingesnis jos pavadinimas yra skaitmeninių nevykėlių gelbėjimas
Europos kūrybiškumo ir vartotojų sąskaita.

Priminsiu,
pagrindiniai reformos akcentai yra šie:

3 str. – dar
griežčiau ribojama prieiga prie autorių teisėmis saugomo turinio (galimybių gauti
tekstus ir duomenis), jeigu esate paprastas pilietis ar verslininkas.

11 str. – nustatomos
naujos teisės, skirtos žiniasklaidos pranešimų ir publikacijų apsaugai nuo skaitmeninio
naudojimo. Šios teisės suteikiamos spaudos publikacijų leidėjams (bet ne autoriams!)
ir galioja 20 metų. Šių teisių pagrindu numatoma rinkti „teisingą atlyginimą“.
Kitais žodžiais tariant nustatomi nauji mokesčiai.

13 str. – įteisinama
cenzūra, kad užtikrinti, jog mes – vartotojai – net ir netyčia neįžengtume į
autorių teisių žemvaldžių (skaitmeninių nevykėlių) valdas.

Skaitmeniniai
nevykėliai – XX amžiuje įstrigę, tačiau tą patį pajamų lygį bet kokia kaina
bandantys išlaikyti arba jį didinti autorių teisių turėtojai – muzikos
platintojai, leidybos ir žiniasklaidos konglomeratai, nomenklatūrinės
kolektyvinio administravimo asociacijos ir kiti tarpininkai.

Autorių teisių
sistema, kaip ir visa intelektinės nuosavybės sistema, išgyvena krizę, kadangi
ši sistema nepritaikyta reguliuoti elektroninio turinio civilinei apyvartai. Ją
reformuoti reikia, tačiau pirmiausia reikia teisingai suprati jos paskirtį. Klasikinės
intelektinės nuosavybės sistemos tikslas (t.y. priežastis, kodėl ji visame
pasaulyje priimta kaip kūrybos/inovacijų skatinimo įrankis) yra tai, kad ji
atlygina tik už kūrybą, kuri turi paklausą laisvoje rinkoje. Jeigu kūryba
niekam nereikalinga ir bevertė, tai turėkis savo autorių teises, bet ne kokį
nors finansinį atlyginimą.

Visos problemos
prasideda, kai autorių teises pradeda reguliuoti patys jų turėtojai (ypač juos
atstovaujantys tarpininkai), o viršenybę pradeda imti paprasčiausias godumas, o
ne kūrybos skatinimo siekis. Kam ta laisva rinka ir neprognozuojami vartotojai,
jeigu galime reikalauti „teisingo atlyginimo“ tiesiog iš visų vartotojų vien už
autorių teisių turėjimą?!

Taip į laisvą
rinką fokusuota autorių teisių sistema Europoje palaipsniui tapo iš esmės
sovietine-nomenklatūrine mokesčių mokėtojų pinigų įsisavinimo (ar geriausiu
atveju perskirstymo) schema. Teisingiems autoriams ir jų nomenklatūriniams
prižiūrėtojams-vadybininkams Sovietų Sąjungos „autorių teisių“ sistema buvo
aukso amžius, bet prie ko tas privedė mes žinome. Rezultatas yra kūrybos ir jos
komercinimo stagnacija Europoje. Valstybės, kuriose autorių teisių politika
neturi minėtų savybių ir yra atvira – JAV ir Azijos valstybės – vis labiau
tolsta nuo Europos kūrybinės ekonomikos prasme.

Paklausite, o
kaip gi su rimtąja kūryba, kurios šiuolaikiniai vartotojai dar negali
įvertinti. Tokia kūryba kaip ir tūkstančius metų prieš tai yra remiama ir
viešais, ir privačiais resursais – stipendijomis, premijomis, grantais ir pan.

Kadangi
skirtingai nei daugumai Europiečių, mums Lietuvoje teko patirti sovietmetį, tai
galime įvardinti ir sovietinės autorių teisių schemos požymius. Tokiai schemai
būdinga:

• Nusavinti
  autoriaus teises, tačiau nepamirštant pamojuoti autorių vėliava.
• Priverstinis
  kolektyvizmas – iš individualaus autoriaus atimtos teisės spręsti komercinimą
  esminėse srityse.
• Finansuojama
  ne faktinių kūrybos vartotojų, o mokesčių mokėtojų lėšomis.
• Fokusuota
  į perskirstymą, o ne atlyginimą už konkretų naudojimą.
• Piniginės
  išmokos ir privilegijos autoriams atsietos nuo kūrybos rinkos vertės.
• Pajamos
  gaunamos ne už konkretų kūrybos naudojimą, o už menamą galimybę pasinaudoti
  kūryba.

Sovietinei
autorių teisių politikai taip pat būdinga:

• Stagnacija
  – neieškoma naujų būdų komercinti kūrybą, tačiau siekiama bet kokia kaina
  išlaikyti pajamas.
• Draudimai
  ir ribojimai – pvz. autorių teisių išimtys (kitoks nei teisių turėtojų leidžiamas
  kūrybos panaudojimas) yra ribojamos baigtiniu sąrašu, viskas, kas nepatenka į
  sąrašą, prilyginama autorių teisių pažeidimui.
• Neskaidrumas
  ir atskaitomybės nebuvimas.
• Kategoriškas
  ideologizavimas – visai kritikai klijuojama anti-autorių ir piratavimo draugų
  etiketė.

Mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva, dar būdingi ir kiri iškraipymai – pvz. pasisavinamos teisės į kūrybą, finansuotą viešaisiais resursais. Pvz. mokesčių mokėtojų finansuojamas Kino fondas gausiai dalina milijonines lėšas filmų kūrimui, tačiau negauna jokių teisių į galutinį produktą. Nesakau, kad fondas turėtų siekti pelno, tačiau kodėl jis negalėtų gauti bent jau dalies, iš kurios finansuotų naują kūrybą. Parodykite man tokį dosnų privatų investuotoją, kuris atsisakytų bet kokių teisių į investicijų objektą? Kodėl viešas investuotojas (mokesčių mokėtojai) turi jų atsisakyti ir dar finansuoti investicijų objekto vartojimą?

Autorinė
nomenklatūra yra absoliučiai nesuinteresuota kūrybos plėtra, nes ji visų pirma
reiškia konkurenciją jiems patiems. Autorinės nomenklatūros interesas yra
išlaikyti pajamas, arba, dar geriau, jas padidinti. O jei jų kūrybos niekam
nebereikia – pasinaudojant vis dar turimu resursu ir istoriniu autoritetu
stumti autorių teisių reformas ir reikalauti „teisingo atlyginimo“.

Būtent tai ir
vyksta ES. Lietuva šiame kontekste yra tik uoli prancūzų ir vokiečių autorinės
nomenklatūros pritarėja, skirtingai nuo Estijos, kaip jau beveik įprasta visais
klausimais susijusiais su kūrybiškumu ir inovacijomis.

Estija išsiskiria
ir kūrybiškumu, ir skaitmeninės ekonomikos plėtra, kadangi skirtingai nuo Lietuvos
ir daugelio senosios ES šalių, autorių teisių politika Estijoje yra ne
nomenklatūrinė.

Ką gi daryti, kad
Lietuvoje ir Europoje autorių teisės susigrąžintų savo autentišką vaidmenį –
skatinti kūrybiškumą ir naujus kūrybos komercinimo verslus? Štai keli
pasiūlymai:

• Autorių teisių politikoje reikia realių reformų, bet ją turi formuoti ne sovietinė karta – pvz. Lietuvoje autorių teisių politiką vienasmeniškai formuoja to paties sąstato Kultūros ministerijos Autorių teisių skyrius jau daugiau nei 30 metų. Ar buvo per tą laiką kūrybos ir inovacijų proveržių, spręskite patys.
• Skaitmeninio turinio sprendimus turi priimti ne analoginė karta, kuriai svetimos skaitmeninės technologijos (tokių pavyzdžių apstu senojoje Europoje, pvz. kai kurie ESTT (CJEU) sprendimai tiesiog dvelkia priešiškumu internetui ir technologijoms).
• Autorių teisių politiką turi formuoti visi skaitmeninio turinio ekonomikos dalyviai, o ne vien teisių turėtojai/tarpininkai, kurie nesugebėjo prisitaikyti prie skaitmeninės ekonomikos – skaitmeniniai nevykėliai.
• Turi būti atsižvelgta į naujos kartos (skaitmeninio turinio) kūrėjų ar juo labiau vartotojų-kūrėjų balsą.

Konkrečios ir
skubios reformos, kurių labiausiai reikia:

• Pripažinti, kad kiekvienas iš mūsų esame ir skaitmeninio turinio kūrėjas, ir skaitmeninio turinio vartotojas.
• Niekas nesukuriama tuščiame lape, todėl kūrėjams-vartotojams turi būti grąžintos realios autorių teisių išimtys.
• Autorių teisių išimčių ribojimas kai tą daro teisių rturėtojas turėtų sąlygoti automatinį autorių teisių apsaugos ribojimą;
• Turi būti įgalintas individualus teisių administravimas.
• Turi būti uždraustas geoblokavimas ir kiti dirbtiniai skaitmeninio turinio barjerai.
• Būtina apriboti grobuoniškas turinio komercinimo praktikas (pvz. didžiųjų skaitmeninio turinio platformų (pvz. Apple) monopolis, neskaidrus atlyginimo paskirstymas ir t.t.).
• Vartotojų ir mokesčių mokėtojų mokamas atlyginimas tarpininkams turi būti eliminuotas; jis gali būti pakeistas įstatyminiu autoriniu atlyginimu už konkretų turinio panaudojimą ir teikiamas tik originaliems autoriams;
• Autorių teisių sistema turi apsivalyti nuo tarpininkų prioritetizavimo, t.y. tarpininkai neturėtų turėti papildomų teisių ir apsaugų tik todėl, kad jų verslo objektas yra autorių teisėmis saugomas turinys. Prioritetas turi grįžti autoriams ir naujai kūrybai.

Neneigiu iššūkio
ir problemų kūrybiniam sektoriui technologinės transformacijos kontekste (pvz. piratavimo),
taip pat socialinių problemų (pvz. vyresnės kartos autorių socialinės
apsaugos), tačiau šiems iššūkiams ir problemoms spręsti yra kitos priemonės nei
autorių teisių nomenklatūrizavimas naujos kūrybos ir vartotojų sąskaita.

Kai kurias
problemas sprendžia pati kūryba, pvz. neteisėto statinio kūrinio (filmų, knygų)
kopijavimo problemą sprendžia šio turinio dinamizavimas (vartotojo, skaitytojo
pavertimas veikėju). Dinamizuoto turinio kopijavimas tampa beprasmis, nes
kopija eliminuoja vartojo dalyvavimą. Socialiniai iššūkiai sprendžiami dar
kitais būdais, pvz. per kūrybinių darbuotojų socialines garantijas, valstybinį
premijavimą ir pan. Svarbu, kad šios priemonės nebūtų iškreiptos – netaptų
nusenusios kūrybinės nomenklatūros lesyklėle (jos turi būti griežtai atskirtos
nuo teisių atstovavimo, kolektyvinio administravimo ir pan.).

Nors autorių
teisių klausimai atrodo sudėtingi, tolimi ir nesusiję su kasdieniu gyvenimu,
tačiau skaitmeninėje vartotojų-kūrėjų ekonomikoje jie tikrai liečia mus visus,
ypač jaunąją kartą. Istorijoje daug pavyzdžių, kuo baigėsi bandymai išlaikyti
įtaką ir pajamas fundamentalių socio-technologinių transformacijų kontekste.
Nesitaikstykite su tuo!

The post Europos kūrybiškumas ir skaitmeninė ekonomika – autorių teisių nomenklatūrizacijos įkaitas appeared first on Kiskis.eu.

Anksčiau esu rašęs apie ES autorių teisių reformą, kuri po demokratijos parodija virtusių trišalių derybų keitėsi minimaliai. Reforma toliau buldozeriu stumiama baigiančių savo kadenciją eurobiurokratų.

Pats šios
reformos vadinimas autorių teisių reforma yra tikrų autorių ir visuomenės
kvailinimas. Teisingesnis jos pavadinimas yra skaitmeninių nevykėlių gelbėjimas
Europos kūrybiškumo ir vartotojų sąskaita.

Priminsiu,
pagrindiniai reformos akcentai yra šie:

3 str. – dar
griežčiau ribojama prieiga prie autorių teisėmis saugomo turinio (galimybių gauti
tekstus ir duomenis), jeigu esate paprastas pilietis ar verslininkas.

11 str. – nustatomos
naujos teisės, skirtos žiniasklaidos pranešimų ir publikacijų apsaugai nuo skaitmeninio
naudojimo. Šios teisės suteikiamos spaudos publikacijų leidėjams (bet ne autoriams!)
ir galioja 20 metų. Šių teisių pagrindu numatoma rinkti „teisingą atlyginimą“.
Kitais žodžiais tariant nustatomi nauji mokesčiai.

13 str. – įteisinama
cenzūra, kad užtikrinti, jog mes – vartotojai – net ir netyčia neįžengtume į
autorių teisių žemvaldžių (skaitmeninių nevykėlių) valdas.

Skaitmeniniai
nevykėliai – XX amžiuje įstrigę, tačiau tą patį pajamų lygį bet kokia kaina
bandantys išlaikyti arba jį didinti autorių teisių turėtojai – muzikos
platintojai, leidybos ir žiniasklaidos konglomeratai, nomenklatūrinės
kolektyvinio administravimo asociacijos ir kiti tarpininkai.

Autorių teisių
sistema, kaip ir visa intelektinės nuosavybės sistema, išgyvena krizę, kadangi
ši sistema nepritaikyta reguliuoti elektroninio turinio civilinei apyvartai. Ją
reformuoti reikia, tačiau pirmiausia reikia teisingai suprati jos paskirtį. Klasikinės
intelektinės nuosavybės sistemos tikslas (t.y. priežastis, kodėl ji visame
pasaulyje priimta kaip kūrybos/inovacijų skatinimo įrankis) yra tai, kad ji
atlygina tik už kūrybą, kuri turi paklausą laisvoje rinkoje. Jeigu kūryba
niekam nereikalinga ir bevertė, tai turėkis savo autorių teises, bet ne kokį
nors finansinį atlyginimą.

Visos problemos
prasideda, kai autorių teises pradeda reguliuoti patys jų turėtojai (ypač juos
atstovaujantys tarpininkai), o viršenybę pradeda imti paprasčiausias godumas, o
ne kūrybos skatinimo siekis. Kam ta laisva rinka ir neprognozuojami vartotojai,
jeigu galime reikalauti „teisingo atlyginimo“ tiesiog iš visų vartotojų vien už
autorių teisių turėjimą?!

Taip į laisvą
rinką fokusuota autorių teisių sistema Europoje palaipsniui tapo iš esmės
sovietine-nomenklatūrine mokesčių mokėtojų pinigų įsisavinimo (ar geriausiu
atveju perskirstymo) schema. Teisingiems autoriams ir jų nomenklatūriniams
prižiūrėtojams-vadybininkams Sovietų Sąjungos „autorių teisių“ sistema buvo
aukso amžius, bet prie ko tas privedė mes žinome. Rezultatas yra kūrybos ir jos
komercinimo stagnacija Europoje. Valstybės, kuriose autorių teisių politika
neturi minėtų savybių ir yra atvira – JAV ir Azijos valstybės – vis labiau
tolsta nuo Europos kūrybinės ekonomikos prasme.

Paklausite, o
kaip gi su rimtąja kūryba, kurios šiuolaikiniai vartotojai dar negali
įvertinti. Tokia kūryba kaip ir tūkstančius metų prieš tai yra remiama ir
viešais, ir privačiais resursais – stipendijomis, premijomis, grantais ir pan.

Kadangi
skirtingai nei daugumai Europiečių, mums Lietuvoje teko patirti sovietmetį, tai
galime įvardinti ir sovietinės autorių teisių schemos požymius. Tokiai schemai
būdinga:

• Nusavinti
  autoriaus teises, tačiau nepamirštant pamojuoti autorių vėliava.
• Priverstinis
  kolektyvizmas – iš individualaus autoriaus atimtos teisės spręsti komercinimą
  esminėse srityse.
• Finansuojama
  ne faktinių kūrybos vartotojų, o mokesčių mokėtojų lėšomis.
• Fokusuota
  į perskirstymą, o ne atlyginimą už konkretų naudojimą.
• Piniginės
  išmokos ir privilegijos autoriams atsietos nuo kūrybos rinkos vertės.
• Pajamos
  gaunamos ne už konkretų kūrybos naudojimą, o už menamą galimybę pasinaudoti
  kūryba.

Sovietinei
autorių teisių politikai taip pat būdinga:

• Stagnacija
  – neieškoma naujų būdų komercinti kūrybą, tačiau siekiama bet kokia kaina
  išlaikyti pajamas.
• Draudimai
  ir ribojimai – pvz. autorių teisių išimtys (kitoks nei teisių turėtojų leidžiamas
  kūrybos panaudojimas) yra ribojamos baigtiniu sąrašu, viskas, kas nepatenka į
  sąrašą, prilyginama autorių teisių pažeidimui.
• Neskaidrumas
  ir atskaitomybės nebuvimas.
• Kategoriškas
  ideologizavimas – visai kritikai klijuojama anti-autorių ir piratavimo draugų
  etiketė.

Mažoms šalims,
tokioms kaip Lietuva, dar būdingi ir iškreipti rinkos elementai – pasisavinamos
teisės į kūrybą, finansuotą viešaisiais resursais. Pvz. mokesčių mokėtojų
finansuojamas Kino fondas gausiai dalina milijonines lėšas filmų kūrimui,
tačiau negauna jokių teisių į galutinį produktą. Nesakau, kad fondas turėtų
siekti pelno, tačiau kodėl jis negalėtų gauti bent jau dalies, iš kurios
finansuotų naują kūrybą. Parodykite man tokį dosnų privatų investuotoją, kuris
atsisakytų bet kokių teisių į investicijų objektą? Kodėl viešas investuotojas
(mokesčių mokėtojai) turi jų atsisakyti ir dar finansuoti investicijų objekto
vartojimą?

Autorinė
nomenklatūra yra absoliučiai nesuinteresuota kūrybos plėtra, nes ji visų pirma
reiškia konkurenciją jiems patiems. Autorinės nomenklatūros interesas yra
išlaikyti pajamas, arba, dar geriau, jas padidinti. O jei jų kūrybos niekam
nebereikia – pasinaudojant vis dar turimu resursu ir istoriniu autoritetu
stumti autorių teisių reformas ir reikalauti „teisingo atlyginimo“.

Būtent tai ir
vyksta ES. Lietuva šiame kontekste yra tik uoli prancūzų ir vokiečių autorinės
nomenklatūros pritarėja, skirtingai nuo Estijos, kaip jau beveik įprasta visais
klausimais susijusiais su kūrybiškumu ir inovacijomis.

Estija išsiskiria
ir kūrybiškumu, ir skaitmeninės ekonomikos plėtra, kadangi skirtingai nuo Lietuvos
ir daugelio senosios ES šalių, autorių teisių politika Estijoje yra ne
nomenklatūrinė.

Ką gi daryti, kad
Lietuvoje ir Europoje autorių teisės susigrąžintų savo autentišką vaidmenį –
skatinti kūrybiškumą ir naujus kūrybos komercinimo verslus? Štai keli
pasiūlymai:

• Autorių
  teisių politikoje reikia realių reformų ir ją turi formuoti ne sovietinė karta
  – pvz. Lietuvoje autorių teisių politiką vienasmeniškai formuoja Kultūros ministerijos
  Autorių teisių skyriaus vedėja N. Matulevičienė jau daugiau nei 30 metų. Ar
  buvo per tą laiką kūrybos ir inovacijų proveržių, spręskite patys.
• Skaitmeninio
  turinio sprendimus turi priimti ne 50+ karta, kuriai svetimos skaitmeninės
  technologijos (tokių pavyzdžių apstu senojoje Europoje, pvz. kai kurie CJEU
  sprendimai tiesiog dvelkia priešiškumu internetui ir technologijoms).
• Autorių
  teisių politiką turi formuoti visi skaitmeninio turinio ekonomikos dalyviai, o
  ne vien teisių turėtojai/tarpininkai, kurie nesugebėjo prisitaikyti prie
  skaitmeninės ekonomikos – skaitmeniniai nevykėliai.
• Turi
  būti atsižvelgta į naujos kartos (skaitmeninio turinio) kūrėjų ar juo labiau
  vartotojų-kūrėjų balsą.

Konkrečios ir
skubios reformos, kurių labiausiai reikia:

• Pripažinti,
  kad kiekvienas iš mūsų esame ir skaitmeninio turinio kūrėjas, ir skaitmeninio
  turinio vartotojas.
• Niekas
  nesukuriama tuščiame lape, todėl kūrėjams-vartotojams turi būti grąžintos
  realios autorių teisių išimtys.
• Turi
  būti įgalintas individualus teisių administravimas.
• Turi
  būti uždraustas geoblokavimas ir kiti dirbtiniai skaitmeninio turinio barjerai.
• Būtina
  apriboti grobuoniškas turinio komercinimo praktikas (pvz. didžiųjų skaitmeninio
  turinio platformų (pvz. Apple) monopolizmas).
• Autorių
  teisių sistema turi apsivalyti nuo tarpininkų prioritetizavimo, t.y.
  tarpininkai neturėtų turėti papildomų teisių ir apsaugų tik todėl, kad jų
  verslo objektas yra autorių teisėmis saugomas turinys. Prioritetas turi grįžti
  autoriams ir naujai kūrybai.

Neneigiu iššūkio
ir problemų kūrybiniam sektoriui technologinės transformacijos kontekste (pvz. piratavimo),
taip pat socialinių problemų (pvz. vyresnės kartos autorių socialinės
apsaugos), tačiau šiems iššūkiams ir problemoms spręsti yra kitos priemonės nei
autorių teisių nomenklatūrizavimas naujos kūrybos ir vartotojų sąskaita.

Kai kurias
problemas sprendžia pati kūryba, pvz. neteisėto statinio kūrinio (filmų, knygų)
kopijavimo problemą sprendžia šio turinio dinamizavimas (vartotojo, skaitytojo
pavertimas veikėju). Dinamizuoto turinio kopijavimas tampa beprasmis, nes
kopija eliminuoja vartojo dalyvavimą. Socialiniai iššūkiai sprendžiami dar
kitais būdais, pvz. per kūrybinių darbuotojų socialines garantijas, valstybinį
premijavimą ir pan. Svarbu, kad šios priemonės nebūtų iškreiptos – netaptų
nusenusios kūrybinės nomenklatūros lesyklėle (jos turi būti griežtai atskirtos
nuo teisių atstovavimo, kolektyvinio administravimo ir pan.).

Nors autorių
teisių klausimai atrodo sudėtingi, tolimi ir nesusiję su kasdieniu gyvenimu,
tačiau skaitmeninėje vartotojų-kūrėjų ekonomikoje jie tikrai liečia mus visus,
ypač jaunąją kartą. Istorijoje daug pavyzdžių, kuo baigėsi bandymai išlaikyti
įtaką ir pajamas fundamentalių socio-technologinių transformacijų kontekste.
Nesitaikstykite su tuo!

The post Europos kūrybiškumas ir skaitmeninė ekonomika – autorių teisių nomenklatūrizacijos įkaitas appeared first on Kiskis.eu.

Įsigaliojus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui dėl Linkomanijos blokavimo, Lietuvos interneto tiekėjai suskubo blokuoti svetainę, o LATGA kartu su kolega advokatu A.Iškausku „sveikina teismų sprendimą ir šią pergalę vadina istorine“.

Sveikinimai ir istorinė pergalė ir tiesiogiai, ir netiesiogiai primena kai kuriuos piliečius, kurie sveikino Lietuvos okupaciją 1939-40 m., taip pat vadino ją istorine. Blokavimas yra cenzūra su lūpdažiu, o sveikinti cenzūrą yra tas pat, kas rimtu veidu teigti jog autoritarizmas ar totalitarizmas gali būti ir geras. Taip, žmonės (iš)gyvena ir Šiaurės Korėjoje, bet ar dėl to ten turėtume ieškoti įkvėpimo?

Ačiū interneto (TCP/IP protokolo) tėvui Bobui Kahnui, kuriam laisvė buvo didesnė vertybė už kontrolę ir cenzūros galimybę, todėl jo dėka interneto resursų, taip pat ir Linkomanijos visiškai blokuoti neįmanoma. Net ir tose šalyse, kurios interneto blokavimui skiria milžiniškus resursus, visiškas blokavimas yra nepasiekiamas tikslas.

Sprendimas blokuoti Linkomaniją iš pirmo žvilgsnio atrodo motyvuotas – svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos, interneto svetaines blokuoja kai kuriuos užsienio šalys, be to, juk ginami autorių interesai. Velnias visuomet slypi detalėse, todėl šiuos argumentus reikėtų panagrinėti atidžiau.

Pradėsiu nuo galo. Ieškovas Linkomanijos byloje yra ne autoriai, o nomenklatūrinė LATGA – autorinis kolūkis į kurį autoriai suvaryti per prievartą. LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos iš autorių prievartinai nusavino teisę savarankiškai apsispręsti dėl savo kūrinių teisinio režimo. Be to, LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos veikia absoliučiai neskaidriai – „black box“ principu. Manipuliuojant privatumu autorių pinigai paskirstomi kam reikia, pateikiant tik abstrakčiausias ataskaitas. Keli suklaidinti autoriai, kurie kartas nuo karto „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ viešai pasisako ar net paverkia LATGA vardu, nėra visi autoriai. Aš pats esu autorius ir man absoliučiai nepriimtinos spekuliacijos bendru autorių vardu.

Šiaurės Korėjoje internetas yra labai ribota nomenklatūrinė privilegija, o užklydus į neteisingą interneto resursą greičiausiai laukia ne pranešimas apie nepasiekiamą svetainę, tačiau šalta vienutė ar dar liūdnesnė baigtis. Ar norime tokios perspektyvos ir Lietuvoje? Interneto cenzūra yra tiesus kelias į autoritarizmą – ar ne taip seniai ištrūkę iš tironijos norime eiti atgal?

Taip, kai kurios vakarų valstybės taiko interneto svetainių blokavimą, tačiau savaime tai nėra gėris. Daugelis demokratinių valstybių turi apsčiai juodų dėmių ir gėdingų klaidų savo istorijoje. Be to, jos neturi tironijos patirties tokios kaip mes.

Minint „geruosius“ pavyzdžius reikėtų paminėti ir daugybę neigiamų bei labai abejotinų blokavimo pavyzdžių, kurie prasilenkia su fundamentinėmis teisėmis ir laisvėmis. Pvz. 2011 Prancūzijoje tokiu būdu užblokuota svetainė skelbianti informaciją apie policijos brutalumą ir piktnaudžiavimus (Copwatch Nord Paris I-D-F), 2014 m. Australija „netyčia“ blokavo 250 tūkstančių nieko dėtų interneto svetainių, 2016 m. Jungtinėje Karalystėje kuri Linkomanijos kontekste buvo ypač linksniuojama kaip „gerosios praktikos pavyzdys“ per klaidą užblokuota vaizdo turinio svetainė Imgur. Visose šiose šalyse net ir blokavimo proponentai pripažįsta, kad blokavimas dažnai yra perteklinis ir apima daug pozityvaus interneto turinio. Ne vienas tyrimas rodo, kad „blogų“ svetainių blokavimas realiai neveikia, tačiau turi daugybę šalutinių efektų – blokuojama ir daug teisėto turinio, kuriam kartais net nėra alternatyvių medijų.

Galiausiai argumentas, kad svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos (Linkomanijos atveju) arba daugiausia neteisėtas turinys yra savo esme ydingas.

Pirma, net ir Linkomanijoje yra kažkiek teisėto turinio, pvz. grupė „Arbata“ savo paskutinį albumą teisėtai ir tikslingai platino Linkomanijoje.

Antra, Linkomanija lietuviško interneto kontekste yra marginali svetainė, kurią naudoja toli gražu ne dauguma Lietuvos gyventojų, o nedidelė mažuma piratų ir jiems prijaučiančių. Ar dėl kelių blogiečių turime cenzūruoti internetą visiems? Ciniška, kad mažumos argumentas tinka blokavimo entuziastams kai kalbama apie mažumą teisėto turinio Linkomanijoje ir pan. svetainėse, tačiau jis tuojau pat ignoruojamas kai kalbama apie realius šių svetainių lankytojus.

A.Iškauskas siūlo būtent tai ir manipuliuoja lygindamas piratavimą su narkotikų platinimu – „Kalbėdamas apie piratinių svetainių blokavimą mėgstu taikyti tokią analogiją: žinome, kad visų narkotikų prekeivių policija neišgaudys, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad su narkotikų prekyba kovoti nereikia“. Pagal tokią p. Iškausko logiką turėtume drausti automobilius, nes jais tikrai gabenama kontrabanda. Arba pateisinkime sovietines represijas, nes juk tarp represuotų buvo vienas kitas nusikaltėlis!

Nuo tokių „mėgstamų analogijų“ šiurpsta oda. Ir, beje, net ir kalbant apie kovą su narkotikais Portugalija ar JAV valstijos dekriminalizavusios narkotines medžiagas pasiekė kur kas geresnių rezultatų, nei tos valstybės kurios kliaunasi „gaudymu“ ir baudimu.

Trečia, tariamai masinis neteisėtas parsisiuntimas internete buvo atvirai naudojamas kaip pagrindinis argumentas buldozeriu stumiant visuotinus laikmenų ir įrangos mokesčius Lietuvoje. Taigi, bent moraline prasme mes visi jau esame sumokėję už kūrinių kopijų naudojimą asmeniniais tikslais. Suformuluosiu retoriškai – ar užblokavus Linkomaniją atgausime sumokėtus mokesčius ar bent jau neturėsime jų mokėti ateityje?

Ketvirta, cenzūros saugikliai, tokie kaip biurokratinė ar teisminė priežiūra daugeliu atveju yra formalus popierizmas, o ne realūs saugikliai. Nuo 2019 04 01 įsigaliosiantis LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. numato „supaprastintą“ cenzūros sprendimų priėmimą, kurį teismas (beje, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris prie geriausių norų turi labai ribotą patirtį autorių teisių ar saviraiškos laisvės srityse) turės sankcionuoti per 3 kalendorines dienas! Neatsiliksim nuo „trojkų“ tempų – juk taip ir turėtų būti sprendžiami fundamentiniai pagrindinių teisių ir laisvių klausimai demokratinėje valstybėje!

Blokavimas ir bet kokia kita cenzūra yra Pandoros skrynia, kurią atidarius kyla pagundos blokuoti bet kokį kam nors nepatinkantį turinį. Ir, deja, tai nėra teorinės pagundos – saviraiškos ir informacijos laisvė kasdien varžoma vis labiau. Tai ne tik mano nuomonė – garbinga tarptautinė organizacija Freedom House kasmet fiksuoja vis mažėjančią interneto laisvę net ir vakarų šalyse, o 2018 m. jau perspėja apie gresiantį skaitmeninį autoritarizmą. Tą patį adresuodamas Jungtinei Karalystei pabrėžia JT žmogaus teisių pasiuntinys.

Matant tokius pavyzdžius, kaip minėtas LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. arba šiuo metu ES svarstoma autorių teisių reforma (ES direktyvos projektas, plačiau čia), kurios 13 str. jau tiesmukai siūlo įteisinti išankstinį interneto filtravimą vardan autorių teisių apsaugos – abejonių dar mažiau.

Samprotavimai, kad reikia visų mūsų teises truputį riboti vardan tariamo didesnio ar bendro gėrio yra nepaprastai pavojingi. Būtent tokiais argumentais į valdžią atėjo nacizmas. Ir Lietuvos istorijoje turime pakankamai pavyzdžių kai „truputis“ labai greitai virto visaapimančia tironija. Lietuvos okupacija 1939 m. prasidėjo nuo savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga. Kai kuriems tuomet tai atrodė „mažesnis blogis“ priimtinas vardan aukštesnių tikslų.

Ar tikrai norime džiaugtis grįžtančiais autoritariniais metodais?

The post Linkomanijos blokavimas: ar tikrai reikia džiaugtis cenzūra? appeared first on Kiskis.eu.

Įsigaliojus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui dėl Linkomanijos blokavimo, Lietuvos interneto tiekėjai suskubo blokuoti svetainę, o LATGA kartu su kolega advokatu A.Iškausku „sveikina teismų sprendimą ir šią pergalę vadina istorine“.

Sveikinimai ir istorinė pergalė ir tiesiogiai, ir netiesiogiai primena kai kuriuos piliečius, kurie sveikino Lietuvos okupaciją 1939-40 m., taip pat vadino ją istorine. Blokavimas yra cenzūra su lūpdažiu, o sveikinti cenzūrą yra tas pat, kas rimtu veidu teigti jog autoritarizmas ar totalitarizmas gali būti ir geras. Taip Šiaurės Korėjoje yra ir gerų dalykų, tačiau ar tai sektinas pavyzdys?

Ačiū interneto (TCP/IP protokolo) tėvui Bobui Kahnui, kuriam laisvė buvo didesnė vertybė už kontrolę ir cenzūros galimybę, todėl jo dėka interneto resursų, taip pat ir Linkomanijos visiškai blokuoti neįmanoma. Net ir tose šalyse, kurios interneto blokavimui skiria milžiniškus resursus, visiškas blokavimas yra nepasiekiamas tikslas.

Sprendimas blokuoti Linkomaniją iš pirmo žvilgsnio atrodo motyvuotas – svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos, interneto svetaines blokuoja kai kuriuos užsienio šalys, be to, juk ginami autorių interesai. Velnias visuomet slypi detalėse, todėl šiuos argumentus reikėtų panagrinėti atidžiau.

Pradėsiu nuo galo. Ieškovas Linkomanijos byloje yra ne autoriai, o nomenklatūrinė LATGA – autorinis kolūkis į kurį autoriai suvaryti per prievartą. LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos iš autorių prievartinai nusavino teisę savarankiškai apsispręsti dėl savo kūrinių teisinio režimo. Be to, LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos veikia absoliučiai neskaidriai – „black box“ principu. Manipuliuojant privatumu autorių pinigai paskirstomi kam reikia, pateikiant tik abstrakčiausias ataskaitas. Keli suklaidinti autoriai, kurie kartas nuo karto „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ viešai pasisako ar net paverkia LATGA vardu, nėra visi autoriai. Aš pats esu autorius ir man absoliučiai nepriimtinos spekuliacijos bendru autorių vardu.

Šiaurės Korėjoje internetas yra labai ribota nomenklatūrinė privilegija, o užklydus į neteisingą interneto resursą greičiausiai laukia ne pranešimas apie nepasiekiamą svetainę, tačiau šalta vienutė ar dar liūdnesnė baigtis. Ar norime tokios perspektyvos ir Lietuvoje? Interneto cenzūra yra tiesus kelias į autoritarizmą – ar ne taip seniai išrtūkę iš tironijos tokiu keliu norime eiti?

Taip, kai kurios vakarų valstybės taiko interneto svetainių blokavimą, tačiau savaime tai nėra gėris. Daugelis demokratinių valstybių turi apsčiai juodų dėmių ir gėdingų klaidų savo istorijoje. Be to, jos neturi tironijos patirties tokios kaip mes.

Minint „geruosius“ pavyzdžius reikėtų paminėti ir daugybę neigiamų bei labai abejotinų blokavimo pavyzdžių, kurie prasilenkia su fundamentinėmis teisėmis ir laisvėmis. Pvz. 2011 Prancūzijoje tokiu būdu užblokuota svetainė skelbianti informaciją apie policijos brutalumą ir piktnaudžiavimus (Copwatch Nord Paris I-D-F), 2014 m. Australija „netyčia“ blokavo 250 tūkstančių nieko dėtų interneto svetainių, 2016 m. Jungtinėje Karalystėje kuri Linkomanijos kontekste buvo ypač linksniuojama kaip „gerosios praktikos pavyzdys“ per klaidą užblokuota vaizdo turinio svetainė Imgur. Visose šiose šalyse net ir blokavimo proponentai pripažįsta, kad blokavimas dažnai yra perteklinis ir apima daug pozityvaus interneto turinio. Ne vienas tyrimas rodo, kad „blogų“ svetainių blokavimas realiai neveikia, tačiau turi daugybė šalutinių efektų blokuojama ir daug teisėto turinio, kuriam kartais net nėra alternatyvių medijų.

Galiausiai argumentas, kad svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos (Linkomanijos atveju) arba daugiausia neteisėtas turinys yra savo esme ydingas.

Pirma, net ir Linkomanijoje yra kažkiek teisėto turinio, pvz. grupė „Arbata“ savo paskutinį albumą teisėtai ir tikslingai platino Linkomanijoje.

Antra, Linkomanija lietuviško interneto kontekste yra marginali svetainė, kurią naudoja toli gražu ne dauguma Lietuvos gyventojų, o nedidelė mažuma piratų ir jiems prijaučiančių. Ar dėl kelių blogiečių turime cenzūruoti internetą visiems? Ciniška, kad mažumos argumentas tinka blokavimo entuziastams kai kalbama apie mažumą teisėto turinio Linkomanijoje ir pan. svetainėse, tačiau jis tuojau pat ignoruojamas kai kalbama apie realius šių svetainių lankytojus.

A.Iškauskas siūlo būtent tai ir manipuliuoja lygindamas piratavimą su narkotikų platinimu – „Kalbėdamas apie piratinių svetainių blokavimą mėgstu taikyti tokią analogiją: žinome, kad visų narkotikų prekeivių policija neišgaudys, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad su narkotikų prekyba kovoti nereikia“. Pagal tokią p. Iškausko logiką turėtume drausti automobilius, nes jais tikrai gabenama kontrabanda. Arba pateisinkime sovietines represijas, nes juk tarp represuotų buvo vienas kitas nusikaltėlis!

Nuo tokių „mėgstamų analogijų“ šiurpsta oda. Ir, beje, net ir kalbant apie kovą su narkotikais Portugalija ar JAV valstijos dekriminalizavusios narkotines medžiagas pasiekė kur kas geresnių rezultatų, nei tos valstybės kurios kliaunasi „gaudymu“ ir baudimu.

Trečia, tariamai masinis neteisėtas parsisiuntimas internete buvo atvirai pagrindinis argumentas buldozeriu stumiant visuotinus laikmenų ir įrangos mokesčius Lietuvoje. Taigi, bent moraline prasme mes visi jau esame sumokėję už kūrinių kopijų naudojimą asmeniniais tikslais. Suformuluosiu retoriškai – ar užblokavus Linkomaniją atgausime sumokėtus mokesčius ar bent jau neturėsime jų mokėti ateityje?

Ketvirta, cenzūros saugikliai, tokie kaip biurokratinė ar teisminė priežiūra daugeliu atveju yra formalus popierizmas, o ne realūs saugikliai. Nuo 2019 04 01 įsigaliosiantis LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. numato „supaprastintą“ cenzūros sprendimų priėmimą, kurį teismas (beje, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris prie geriausių norų turi labai ribotą patirtį autorių teisių ar saviraiškos laisvės srityse) turės sankcionuoti per 3 kalendorines dienas! Neatsiliksim nuo „trojkų“ tempų – juk taip ir turėtų būti sprendžiami fundamentiniai pagrindinių teisių ir laisvių klausimai demokratinėje valstybėje!

Blokavimas ir bet kokia kita cenzūra yra Pandoros sklynia, kurią atidarius kyla pagundos blokuoti bet kokį kam nors nepatinkantį turinį. Ir, deja, tai nėra teorinės pagundos – saviraiškos ir informacijos laisvė kasdien varžoma vis labiau. Tai ne tik mano nuomonė – garbinga tarptautinė organizacija Freedom House kasmet fiksuoja vis mažėjančią interneto laisve net ir vakarų šalyse, o 2018 m. jau perspėja apie gresiantį skaitmeninį autoritarizmą. Tą patį adresuodamas Jungtinei Karalystei pabrėžia JT žmogaus teisių pasiuntinys.

Matant tokius pavyzdžius, kaip minėtas LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. arba šiuo metu ES svarstoma autorių teisių reforma (ES direktyvos projektas, plačiau čia), kurios 13 str. jau tiesmukai siūlo įteisinti išankstinį interneto filtravimą vardan autorių teisių apsaugos – abejonių dar mažiau.

Samprotavimai, kad reikia visų mūsų teises truputį riboti vardan tariamo didesnio ar bendro gėrio yra nepaprastai pavojingi. Būtent tokiais argumentais į valdžią atėjo nacizmas. Ir Lietuvos istorijoje turime pakankamai pavyzdžių kai „truputis“ labai greitai virto visaapimančia okupacija. Lietuvos okupacija 1939 m. prasidėjo nuo savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga. Kai kuriems tuomet tai atrodė „mažesnis blogis“ priimtinas vardan aukštesnių tikslų.

Ar tikrai norime džiaugtis grįžtančiais autoritariniais metodais?

The post Linkomanijos blokavimas: ar tikrai reikia džiaugtis cenzūra? appeared first on Kiskis.eu.